:)

Osle gyvenanti mergina vardu „Nano“ teigia, kad būdama šešiolikos suprato, jog yra… katė. „Gimiau ne tos rūšies“ – teigia norvegė, aiškindama tuo, jog dėl genetinio defekto ji yra žmogaus kūne įkalinta katė. Su draugu ji šnekasi „miauksėdama“, šnypščia ant šunų, nemėgsta vandens, o taip pat teigia turinti ypatingai jautrią uoslę bei galinti matyti tamsoje. Be to, naktimis Nano medžioja peles (deja, nesėkmingai). Ji taip pat nusifilmavo viename populiariame, jau milijonus peržiūrų turinčiame filmuke, kuris patalpintas YouTube tinklapyje. Vaizdo įraše mergina užsidėjusi dideles katės ausis ir uodegą. Ji taip pat mūvi minkštas rožines letenas, kuriomis pasitrina veidą, vaikšto keturiomis ir „murkia“. „Aš tokia gimiau“, – tikina Nano.

Mokslinių šeimos tyrimų tarybos atstovas Peteris Spriggas:„Neįsivaizduoju, ar istorija apie norvegę, YouTube vaizdo įraše skelbiančią, jog yra katė, yra realybė ar pokštas, bet atsižvelgiant į šiandieninę tapatybių politiką, nenustebčiau, jei ji kalba rimtai. Be abejo, kyla pagunda sakyti – „tai akivaizdžiai absurdiška“. Užtenka ištirti jos DNR struktūrą ir kūno anatomiją, kad įsitikintume, jog ji – žmogus, o ne katė. Bet analogiškai galima būtų sakyti ir apie vyrą, tikinantį, kad yra moteris (ar atvirkščiai), tačiau šiandieninis politkorektiškumas reikalauja, kad tokius pasisakymus priimtume visiškai rimtai. Visai neseniai skaičiau Atlantic Monthly publikuotą 2000-ųjų straipsnį apie žmones, norinčius amputuotis sveikas galūnes, nes jie save mato kaip žmones be galūnių. Taip pat pasakojama apie pusšimtį vyrų, įrodinėjančių, jog yra šešiametės mergaitės. Visa tai yra paprasčiausiai naujas pamišimo būdas. Laikas užkirsti kelia beprotybei ir pripažinti, kad objektyvios fizinės realybės padiktuota tikrovė yra svarbesnė už tą, kurią išgalvoja mūsų subjektyvi mąstysena.“

Tuo tarpu, Nano akivaizdžiai nori, kad žmones laikytų ją kate. Apie savo ateities perspektyvas norvegė dalinosi: „Mano psichologas sakė, kad galiu iš to išaugti, tačiau manau, kad kate būsiu visą gyvenimą“.